[Plius] 50 Armėno Atspalvių: II Dalis

Įrašas SoundCloud:

https://on.soundcloud.com/M5pCQ 

II Dalis: Pasimatymas

Tekstas yra autoriaus išmonė, visi įvykiai ir asmenys – atsitiktiniai.

– Tu atėjai, - ji stovi sukryžiavusi kojas, rankoje rūksta cigaretė.

– Tu pakvietei.

– Gerai atrodai, - ji patraukia garbaną jam nuo akies.

– Aš atrodau kaip šūdo krūva. Per daug darbo. Per mažai gyvenimo.

– Nori perdegti?

– Noriu išlipti iš duobės.

– Kokios?

– Tos, kurią pats sau išsikasiau.

– Bijau ten atsidurti, - ji papurto galva.

– Duobėj?

– Taip.

– Padėk lopetą į šoną.

– Nežinau kaip. Toks jausmas, kad visą gyvenimą ką dariau – tik kasiau sau duobes.

– Sudėtinga atsispirti seniems įpročiams, - paima cigarečių pakelį iš jos rankų – tarsi stabdytum traukinį plikomis rankomis, - prisidega.

– Man nusibodo būti tokiai pavargusiai. Nebegaliu užmigti.

– Tai yra kaina, kurią tu moki.

– Už ką?

– Už tuos dvigubus, trigubus ir keturgubus gyvenimus, kuriuos gyveni.

– Kodėl taip sakai?

– Mačiau tave konferencijų salėje: ta, kuri kalba nuo scenos, būna su savo kolegomis, bendrauja su nepažįstamais, susirašinėja su savo mylimuoju ir dabar stovi prieš mane – jos visos yra skirtingos moterys. Turbūt labai gerai moki meluoti?

– Per gerai..., - išpučia dūmą.

– Turbūt net patiki savo melu?

– Kitaip nebus įtikinama.

– Tikriausiai tavo šeimoje buvo daug kas slepiama. Nuo kūdikystės išmokai kompartmentalizuoti.

– Niekada apie tai nepagalvojau, bet taip. Iš kur tiek žinai apie mane?

– Kažkada pažinojau tokį žmogų kaip tu. Jūs labai panašios.

– Kaip jai sekėsi?

– Blogai. Per daug melo, ypač sau. Pati to nesuprasdama juda į didelę nelaimę.

– Ar aš meluoju sau?

– Jei meluoji kitiems, visų pirma meluoji sau.

– Ar man nutiks tas pats, kas ir jai?

– Jau nutiko.

– Ar yra kelias atgal?

– Taip, keistis. Ilgai ir sunkiai.

– Kaip ilgai?

– Dešimt metų – panašiai.

– Man tada bus 37 – daug.

– Bijai pasenti?

– Bijau.

– Aš beldžiuosi į 40-ties duris. Nieko baisaus.

– Kristau, aš galvojau tu koks padėvėtas 28.

– Neturiu paaiškinimo. Jaučiuosi 90-ties.

– Kiek man duotum?

– Moku skaičiuoti.

– Ne, kiek man DUOTUM?

– Labai blogai?

– Kas?

– Savijauta.

– Kodėl?

– Nes reikia ego boosto. Nori išgirsti, kad duočiau 20 max.

– Bet ar duotum?

– Dauguma tau duotų. Aš – ne.

– Kuo tu ypatingas?

– Nes kai nėra taip svarbu išdulkinti, matai žmones kokie jie yra.

– Pirmyn, šauk dar vieną.

Jis atsidūsta.

– Tautuiruotės, jos neišblukusios – šviežios, neseniai kilo noras maištauti prieš kūną, kuris jau nebe paauglės. Lūpos, darytos brangioje vietoje, subtiliai, bet neatsilaikei ir kiek perspaudei. Nori paleisti vos juntamą vulgarumo signalą ir gerai atrodyti Instagrame. Net įšokusi į oficialų kostiumėlį, tu jauti pareigą iššaukiantiems aukštakulniams ir aptempiančiam leopardiniam topui. Tiesiog nori maištauti kaip paauglė, slaptai tikėdamasi, kad liksi ja amžinai.

– Ar tai apgailėtina?

– Suprantama. Vyrams gyvenimas tik prasideda po 35-erių, o moteris visuomenė nurašo į milfas.

– Nesąžininga.

– Tokios taisyklės, bet ne visi joms paklūsta.

– Tu – ne?

– Dalykai, kaip grožis, turtas, statusas – čia laikina. Charakterio turinys – tai yra pastovu.

– Koks mano charakterio turinys?

– Ne.

– Kas – ne?

– Nesakysiu, tu nenori to girdėti.

– Dabar suintrigavai, - ji žengia žingsnį pirmyn, - privalai pasakyti.

– Ne. Aš nesu tavo kontrolėje.

– Ar tikrai? - dar žingsnis arčiau jo.

– Tikrai, - sukryžiuoja rankas.

– Eime, - paima jį už rankos.

– Ne.

– Aš tau nepatinku?

– Patinki, bet būtent dabar tai yra apie gavimą tai, ko tu nori.

– Ko aš noriu?

– Svaiginančio romano su aukštu ir tamsiu nepažįstamuoju.

– Tu mane kankini, - jos intonacija kaip kaprizingo aukštuomenės vaiko.

– Tu save kankini. Nekaltink veidrodžio už blogą vaizdą.

– Aš noriu pasivaikščioti, bet nepatinka rajonas.

– Mes esame viename saugiausių Europos miestų. Prieš tave stovintis rytų europietis yra turbūt pavojingiausias dalykas, kurį šiąnakt sutiksi Vienos gatvėse.

– Tuomet lydėk.

Jis išskleidžia skėtį, ji švelniai prisiglaudžia prie jo.

– Kur?

– Dar vienas vyras mano gyvenime, kuriam reikia viską aiškinti. Tiesiog vesk.

– Gerai, - pradeda lėtai žingsniuoti.

– Šituo metu Vienoje būna nuostabus pavasaris, kodėl konferencija turėjo įvykti lietingiausią savaitę metuose?

– Jauti neteisybę?

– Aš suprantu, kad nuo manęs nepriklauso, bet tikėjausi gražios kelionės.

– Nuvylė?

– Taip, bet gal pasitaisys? - arčiau prisiglaudžia.

– Aš nesu tavo kontrolėje.

– Tu vis tai kartoji.

– Tu vis to negirdi.

– Girdžiu.

– Klausai, bet neišgirsti. Vis dar žaidi žaidimus.

– Nemėgsti žaidimų?

– Mėgstu rinktis, kuriuos noriu žaisti.

– O dabar nenori?

– Ne.

– Aš tau nepatinku?

– Patinki. Bet nepatinka kaip elgiesi su žmonėmis.

– Kaip aš su jais elgiuosi?

– Tarsi jie būtų šachmatų figūrėles. Esi maloni ir diplomatiška, bet tu visada strateguoji.

– Ar tai taip blogai?

– Problema ne tame. Problema tavo nesibaigiančios paslaptys. Ar nepasimeti tarp jų?

– Niekada.

– Duok laiko ir vieną dieną tai sprogs tau atgal į veidą.

– Manai?

– Esu tai matęs. Ne kartą.

– Kas tada būna?

– Tas pats kas tau – nuolatinis nepasitenkinimas. Nesibaigiantis, varginantis, nuo kurio niekur negali pabėgti...

– ...Kad ir kaip save stimuliuotum, - ji pratęsia.

– Manai pergudravai visus, o visą tą laiką mokėjai kainą.

– Už ką?

– Už paslaptis.

– Noriu sustoti parūkyti.

Po skėčiu pasirodo dvi švieselės.

– Iš kur tu toks protingas?

– Tai ne protas. Pavargau matyti žmonėse tik tai, ką noriu juose matyti. Kai nustoji tai daryti, pasirodo Matricos kodas.

– Aš tavęs neapkvailinu?

– Pirmoji Kovos klubo taisyklė.

– Tu nesi mano kontrolėje, - pamėgdžioja jo baritoną.

– Bet tu nepasiduosi.

– Kodėl taip sakai?

– Girdžiu kaip ūžia ratai tavo galvoj. Ieškai naujos strategijos. Vis dar galvoji, kad rasi kombinaciją nuo mano seifo.

– Galbūt aš noriu apsisaugoti?

– O galbūt tu galvoji, kad esi už visus geresnė?

– Už daugumą – taip.

– Neįtikinai.

– Tau taip neatrodo?

– Manau, kad apgaudinėji save. Susikūrei lengvabūdės princesės personą ir ja patikėjai.

– Kas aš, tuomet?

– Stipriai išsigandusi ir pasimetusi mergaitė.

– Ar mes ne visos tokios? - priglaudžia galvą jam prie krūtinės.

– Mes VISI tokie – bijom ir pasimetę.

– Kuo aš ypatinga?

– Galvoji, kad gerai viską užrakinai ir esi saugi, bet tave tai kontroliuoja labiau nei įsivaizduoji.

– Aš noriu atgal.

Koridoriuje užsidega automatinė šviesa. Ji priglaudžia kortelę prie durų, spyna cypteli.

– Koks planas, gudrašikni?

– Nebūti kontrolėje.

– Tu dabar esi visiškoje kontrolėje, - ji atstato save tarpduryje.

– Tai yra kontrolės iliuzija.

– Ko tau trūksta?

– Kad tu pasirinktum – pakviesti vidun, ar paleisti mane.

– Kodėl taip svarbu?

– Todėl, kad tu nežinai ko nori. To žinojimas aistroje yra svarbu.

– Žinau ko nori tu, - padeda jam ranką ant krūtinės, - stipriai plaka.

– Kūnas nori, ko jis nori, nereiškia, kad jam viskas leista.

– Tu šįvakar nepajudėsi?

– Nei milimetro.

– Tu būsi, kaip visi kiti? Man reikės už tave rinktis?

– Už save. Aš jau pasirinkau.

– Gerai, tuomet renkuosi... - ji nutyla ir pasukusi galvą į šoną įsmeigia žvilgsnį į tolį, kažkas spragteli ir koridorius paskęsta tamsoje.