[Pro] 50 Armėno Atspalvių

Įrašas SoundCloud:

https://on.soundcloud.com/sT9VD

I Dalis: Pažintis

Tekstas yra autoriaus išmonė, visi įvykiai ir asmenys – atsitiktiniai.

Konferencijos triukšmą perskrodžia brangių aukštakulnių kaukšėjimas.

– Galima prisėsiu?

– Laisva.

– Tiek daug žmonių, nei vieno tuščio stalelio.

– Konferencijose food courtai visada per maži. Kitur neišeisi, turėsi susispausti. Tiesiog maksimizuoja pelną.

– Gal ir gerai, susipažįsti su naujais žmonėmis, - ji nusišypso.

– Gal ir gerai, - jis nusišypso atgal.

– Mano mama mėgsta sakyti, iš atsitiktinių pažinčių išauga tvirčiausi santykiai.

– Ką sakydavo tavo tėvas?

– Nieko įsimintino. Iš kur tu?

– Lietuva.

– A, Ryga!

– Juokinga. Kur turėjai reikalų su lietuviais?

– Praeitais metais, projekto susitikime Berlyne, turėjau kambariokę iš Vilniaus.

– Aš iš ten.

– Į svaikača! - pakelia plastikinę taurę.

– Iš kur tu?

– Švedija, Malmo.

– Salam alaikum, - pakelia popierinį kavos puodelį.

Ji netikėtai sau prunkšteli į delną ir iškart susinepatogina.

– Ką čia veiki?

– Dirbu Soršui.

– Ir kaip sekasi?

– Homosatanizacija – puikiai, bet čipavimo apimtys krenta – jie žino tiesą. Tu?

– Pristatau savo organizacijos tyrimą.

– Apie?

– Kažkas, kažkas, demokratijos indeksai, bla, bla, bla – man jau nebesvarbu. Tiek jų daug buvo: auganti radikalizacija, atskirtis, pavojus skurdui – niekam neįdomu. Pasaulis dega, o visi per daug susirūpinę Instagramu, kad pakeltų galvas ir apsidairytų kas vyksta aplink.

– Aš esu iš ten, kur žmonės beveik pusę šimtmečio bandė padaryti neįmanoma. Bet vieną dieną jie išsiūbavo blogio imperijos griūtį.

– Manai – įmanoma pakeisti pasaulį?

– Nežinau, bet įremi petį į akmenį ir stumi – kas belieka?

– Tu gerai kalbi angliškai.

– O turėčiau kalbėti taip?, - pamėgdžioja Boratą.

– Tu juokingas.

– Tame tarpe.

– Ką veiksi vėliau?

– Grįšiu į viešbutį, dirbsiu, neišlįsdamas iš laptopo, kol vidury nakties mane kūnas išjungs.

– Tavo kūnui reikia kompanijos? - apsuka sruogą apie pirštą, - prieš išsijungiant?

– Ar JAM reikia, kad mano kūnui būtų kompanijos? - parodo žvilgsniu į telefoną ant stalo, ekrane ji apsikabinusi besišypsantį vyrą.

– Jam nebūtina visko žinoti.

– Bet ar tikrai jis nežino? Aš esu buvęs kitoje lygties pusėje – visada žinojau.

– Galbūt tu protingesnis?

– Esu buvęs ir dar kitoje pusėje – mes visada išsiduodame.

– Manai?

– Ne pirmas kartas?

– Ne.

– Tikėtina – nujaučia.

– Jeigu aš jam rūpėčiau, bent kažką pasakytų, - piktai gurkšteli kokteilio. Mano mama dar sako, kad vyrai geriausiai moka tik nuvilti.

– Protinga moteris, tavo mama.

– Pati protingiausia, apsigynė disertaciją 25-erių, profesorė 30-ties,

– O tavo tėvas?

– Pardavimai.

Ji barškina ledukais plastikinio puodelio dugne.

Jis parodo padavėjui dar po vieną.

– Kodėl sau tai darai?

– Nežinau, tiesiog. Nuobodulys, gal?

– Tu nusivylusi?

– Turbūt.

– Kuo?

– Viskuo: pasauliu, savo darbu, savo partneriu... - norėjo kažką sakyti, bet sustoja.

– Tęsk.

– Nežinau... Savimi?

– Pagaliau.

Tarp jų palinksta padavėjas, palieka naujus gėrimus ir nurenka tuščius indus.

– Ar palengvėjo pripažinus?

– Nežinau, lyg ir taip, bet ir ne visai.

– Nelabai smagu rasti savyje tuštumą, žinau.

– Tu manęs nepažįsti.

– Tu nustebtum, - gurkšteli kavos.

– Pirmyn – geriausią šūvį, - koketiškai apžioja šiaudelį.

– Tu augai labai tvarkingoje šeimoje. Per tvarkingoje. Daug paslapčių. Vienas iš tavo tėvų negerbė kito. Greičiausiai tavo mama – tėvo. Ji buvo overachieveris, jis – nevykėlis. Tai turbūt buvo labai gerai slepiama, bet greičiausiai vyko nuolatinė neištikimybė. Tikriausiai tavo tėvas. Matyt tik taip galėjo pažeminti tavo mamą atgal. Visi tavo santykiai yra su vyrais, kurių tu negerbi – čia tavo motinos savybės. Bet tu pati prarandi jų pagarbą nebūdama lojali – visomis prasmėmis – čia tavo tėvas.

– Tu nulaužei mano socialinius tinklus?

– Žmonės viską patys apie save pasipasakoja, tereikia tik įsiklausyti.

– Užmuščiau už cigaretę, - ji suvaitoja.

– Įėjau į kontaktą su apsauginiais – jie visko turi. Ne tik tabako.

– Eime, - ji džiaugsmingai pakyla nuo stalo.

Ji išpučia euforinį dūmą ir atsiremia į skardinį konferencijų salės fasadą.

– Dieve, kaip aš to pasiilgau.

– Jis neleidžia tau rūkyti? – prisidega cigaretę.

– Ne tai, kad neleidžia...

– A, nepritariantys žvilgsniai?

– O taip, - nuryja didelį gurkšnį kokteilio ir susiraukia.

– Kas?

– Aš nežinau ko aš noriu.

– Ko norėdavai anksčiau?

– Nežinau, prasmės? Gražaus gyvenimo, gerų įspūdžių, malonumų.

– O dabar – ne?

– Prasmė? Nebematau. Gyvenimas? Graži, bet nuobodi buržuazinė svajonė, priemiesčio kotedže. Įspūdžiai – nebeįspūdingi. Malonumai – per daug reti, - įsižiūri į degantį cigaretės galą.

– Tu pyksti.

– Taip.

– Kodėl?

– Nes nebenoriu šito.

– Ko?

– Vat viso šito: konferencijų, įsipareigojimų, sunkių pokalbių.

– Nori būti kažkieno princesė?

– Ar tai taip blogai?

– Ne. Pasaulis baugina, tu nori saugumo. Viskas normalu.

– Bet?

– Tai yra iliuzija. Tu ieškai herojaus, kuris tave išgelbėtų ir padarytų princese. Tai nėra tikra. Niekas negali išspręsti tavo problemų už tave.

– Kokios mano problemos?

– Baimė. Tu nesi princesė. Esi karalienė. Savo mamos vaikas. Tiesiog bijai atsakomybės, kuri ateina su karūna.

– Nori manęs?

– Noriu.

– Tuomet pasiimk.

– Ne.

– Kodėl?

– Dabar būtų sunku man ištrūkti. Bet svarbiausia priežastis – aš nesu tavo kontrolėje.

– Bet šiaip galėtum?

– Galėčiau.

– O mano partneris? Baigėsi visas vyriškas solidarumas?

– Jo nuoširdžiai gaila. Neturėtum jam to daryti. Turėtum būti atvira kas su tavimi vyksta ir nekartoti savo tėvų klaidų. Bet būkim realistai – jis pasmerktas šį vakarą. Jei ne aš, tai kažkas kitas. Dar prieš atsisėsdama prie manęs turėjai planą B, C ir D.

– Kaip sekasi būti tokiu gudrašikniu?

– Puikiai, kaip matai, – išpučia paskutinį dūmąir sprigtu žiebia nuorūkąkažkur tolyn į naktį.

– Ką man daryti?

– Rinkis.

– Iš ko?

– Šiąnakt tu būsi princesė, ar karalienė?

– O ką, jeigu negaliu?

– Tikriausiai pasirinkai, tik nenori pripažinti.

– Mes gyvenam tam pačiam viešbutyje, mačiau tave per pusryčius.

– Aš tave irgi pastebėjau.

– Palydėsi?

– Atleisk, manęs dar laukia žmonės.

– Koks tavo Linkedin?

– Duok savo telefoną, - suranda jame save ir paduoda atgal.

– Išeitum vakare parūkyti?

– Jeigu parūpinsi cigaretes.

– Sutarta.

Jis petimi pastumia sunkias tarnybines duris į konferencijos šurmulį ir galva parodo vidun.

II Dalis: Pasimatymas

– Tu atėjai, - ji stovi sukryžiavusi kojas, rankoje rūksta cigaretė.

– Tu pakvietei.

– Gerai atrodai, - ji patraukia garbaną jam nuo akies.

– Aš atrodau kaip šūdo krūva. Per daug darbo. Per mažai gyvenimo.

– Nori perdegti?

– Noriu išlipti iš duobės.

– Kokios?

– Tos, kurią pats sau išsikasiau.

– Bijau ten atsidurti, - ji papurto galva.

– Duobėj?

– Taip.

– Padėk lopetą į šoną.

– Nežinau kaip. Toks jausmas, kad visą gyvenimą ką dariau – tik kasiau sau duobes.

– Sudėtinga atsispirti seniems įpročiams, - paima cigarečių pakelį iš jos rankų – tarsi stabdytum traukinį plikomis rankomis, - prisidega.

– Man nusibodo būti tokiai pavargusiai. Nebegaliu užmigti.

– Tai yra kaina, kurią tu moki.

– Už ką?

– Už tuos dvigubus, trigubus ir keturgubus gyvenimus, kuriuos gyveni.

– Kodėl taip sakai?

– Mačiau tave konferencijų salėje: ta, kuri kalba nuo scenos, būna su savo kolegomis, bendrauja su nepažįstamais, susirašinėja su savo mylimuoju ir dabar stovi prieš mane – jos visos yra skirtingos moterys. Turbūt labai gerai moki meluoti?

– Per gerai..., - išpučia dūmą.

– Turbūt net patiki savo melu?

– Kitaip nebus įtikinama.

– Tikriausiai tavo šeimoje buvo daug kas slepiama. Nuo kūdikystės išmokai kompartmentalizuoti.

– Niekada apie tai nepagalvojau, bet taip. Iš kur tiek žinai apie mane?

– Kažkada pažinojau tokį žmogų kaip tu. Jūs labai panašios.

– Kaip jai sekėsi?

– Blogai. Per daug melo, ypač sau. Pati to nesuprasdama juda į didelę nelaimę.

– Ar aš meluoju sau?

– Jei meluoji kitiems, visų pirma meluoji sau.

– Ar man nutiks tas pats, kas ir jai?

– Jau nutiko.

– Ar yra kelias atgal?

– Taip, keistis. Ilgai ir sunkiai.

– Kaip ilgai?

– Dešimt metų – panašiai.

– Man tada bus 37 – daug.

– Bijai pasenti?

– Bijau.

– Aš beldžiuosi į 40-ties duris. Nieko baisaus.

– Kristau, aš galvojau tu koks padėvėtas 28.

– Neturiu paaiškinimo. Jaučiuosi 90-ties.

– Kiek man duotum?

– Moku skaičiuoti.

– Ne, kiek man DUOTUM?

– Labai blogai?

– Kas?

– Savijauta.

– Kodėl?

– Nes reikia ego boosto. Nori išgirsti, kad duočiau 20 max.

– Bet ar duotum?

– Dauguma tau duotų. Aš – ne.

– Kuo tu ypatingas?

– Nes kai nėra taip svarbu išdulkinti, matai žmones kokie jie yra.

– Pirmyn, šauk dar vieną.

Jis atsidūsta.

– Tautuiruotės, jos neišblukusios – šviežios, neseniai kilo noras maištauti prieš kūną, kuris jau nebe paauglės. Lūpos, darytos brangioje vietoje, subtiliai, bet neatsilaikei ir kiek perspaudei. Nori paleisti vos juntamą vulgarumo signalą ir gerai atrodyti Instagrame. Net įšokusi į oficialų kostiumėlį, tu jauti pareigą iššaukiantiems aukštakulniams ir aptempiančiam leopardiniam topui. Tiesiog nori maištauti kaip paauglė, slaptai tikėdamasi, kad liksi ja amžinai.

– Ar tai apgailėtina?

– Suprantama. Vyrams gyvenimas tik prasideda po 35-erių, o moteris visuomenė nurašo į milfas.

– Nesąžininga.

– Tokios taisyklės, bet ne visi joms paklūsta.

– Tu – ne?

– Dalykai, kaip grožis, turtas, statusas – čia laikina. Charakterio turinys – tai yra pastovu.

– Koks mano charakterio turinys?

– Ne.

– Kas – ne?

– Nesakysiu, tu nenori to girdėti.

– Dabar suintrigavai, - ji žengia žingsnį pirmyn, - privalai pasakyti.

– Ne. Aš nesu tavo kontrolėje.

– Ar tikrai? - dar žingsnis arčiau jo.

– Tikrai, - sukryžiuoja rankas.

– Eime, - paima jį už rankos.

– Ne.

– Aš tau nepatinku?

– Patinki, bet būtent dabar tai yra apie gavimą tai, ko tu nori.

– Ko aš noriu?

– Svaiginančio romano su aukštu ir tamsiu nepažįstamuoju.

– Tu mane kankini, - jos intonacija kaip kaprizingo aukštuomenės vaiko.

– Tu save kankini. Nekaltink veidrodžio už blogą vaizdą.

– Aš noriu pasivaikščioti, bet nepatinka rajonas.

– Mes esame viename saugiausių Europos miestų. Prieš tave stovintis rytų europietis yra turbūt pavojingiausias dalykas, kurį šiąnakt sutiksi Vienos gatvėse.

– Tuomet lydėk.

Jis išskleidžia skėtį, ji švelniai prisiglaudžia prie jo.

– Kur?

– Dar vienas vyras mano gyvenime, kuriam reikia viską aiškinti. Tiesiog vesk.

– Gerai, - pradeda lėtai žingsniuoti.

– Šituo metu Vienoje būna nuostabus pavasaris, kodėl konferencija turėjo įvykti lietingiausią savaitę metuose?

– Jauti neteisybę?

– Aš suprantu, kad nuo manęs nepriklauso, bet tikėjausi gražios kelionės.

– Nuvylė?

– Taip, bet gal pasitaisys? - arčiau prisiglaudžia.

– Aš nesu tavo kontrolėje.

– Tu vis tai kartoji.

– Tu vis to negirdi.

– Girdžiu.

– Klausai, bet neišgirsti. Vis dar žaidi žaidimus.

– Nemėgsti žaidimų?

– Mėgstu rinktis, kuriuos noriu žaisti.

– O dabar nenori?

– Ne.

– Aš tau nepatinku?

– Patinki. Bet nepatinka kaip elgiesi su žmonėmis.

– Kaip aš su jais elgiuosi?

– Tarsi jie būtų šachmatų figūrėles. Esi maloni ir diplomatiška, bet tu visada strateguoji.

– Ar tai taip blogai?

– Problema ne tame. Problema tavo nesibaigiančios paslaptys. Ar nepasimeti tarp jų?

– Niekada.

– Duok laiko ir vieną dieną tai sprogs tau atgal į veidą.

– Manai?

– Esu tai matęs. Ne kartą.

– Kas tada būna?

– Tas pats kas tau – nuolatinis nepasitenkinimas. Nesibaigiantis, varginantis, nuo kurio niekur negali pabėgti...

– ...Kad ir kaip save stimuliuotum, - ji pratęsia.

– Manai pergudravai visus, o visą tą laiką mokėjai kainą.

– Už ką?

– Už paslaptis.

– Noriu sustoti parūkyti.

Po skėčiu pasirodo dvi švieselės.

– Iš kur tu toks protingas?

– Tai ne protas. Pavargau matyti žmonėse tik tai, ką noriu juose matyti. Kai nustoji tai daryti, pasirodo Matricos kodas.

– Aš tavęs neapkvailinu?

– Pirmoji Kovos klubo taisyklė.

– Tu nesi mano kontrolėje, - pamėgdžioja jo baritoną.

– Bet tu nepasiduosi.

– Kodėl taip sakai?

– Girdžiu kaip ūžia ratai tavo galvoj. Ieškai naujos strategijos. Vis dar galvoji, kad rasi kombinaciją nuo mano seifo.

– Galbūt aš noriu apsisaugoti?

– O galbūt tu galvoji, kad esi už visus geresnė?

– Už daugumą – taip.

– Neįtikinai.

– Tau taip neatrodo?

– Manau, kad apgaudinėji save. Susikūrei lengvabūdės princesės personą ir ja patikėjai.

– Kas aš, tuomet?

– Stipriai išsigandusi ir pasimetusi mergaitė.

– Ar mes ne visos tokios? - priglaudžia galvą jam prie krūtinės.

– Mes VISI tokie – bijom ir pasimetę.

– Kuo aš ypatinga?

– Galvoji, kad gerai viską užrakinai ir esi saugi, bet tave tai kontroliuoja labiau nei įsivaizduoji.

– Aš noriu atgal.

Koridoriuje užsidega automatinė šviesa. Ji priglaudžia kortelę prie durų, spyna cypteli.

– Koks planas, gudrašikni?

– Nebūti kontrolėje.

– Tu dabar esi visiškoje kontrolėje, - ji atstato save tarpduryje.

– Tai yra kontrolės iliuzija.

– Ko tau trūksta?

– Kad tu pasirinktum – pakviesti vidun, ar paleisti mane.

– Kodėl taip svarbu?

– Todėl, kad tu nežinai ko nori. To žinojimas aistroje yra svarbu.

– Žinau ko nori tu, - padeda jam ranką ant krūtinės, - stipriai plaka.

– Kūnas nori, ko jis nori, nereiškia, kad jam viskas leista.

– Tu šįvakar nepajudėsi?

– Nei milimetro.

– Tu būsi, kaip visi kiti? Man reikės už tave rinktis?

– Už save. Aš jau pasirinkau.

– Gerai, tuomet renkuosi... - ji nutyla ir pasukusi galvą į šoną įsmeigia žvilgsnį į tolį, kažkas spragteli ir koridorius paskęsta tamsoje.

III Dalis: Pasirinkimas

– Visai nieko, kaip 90-mečiui, - pabučiavo jį į skruostą.

– Sportas ir kokybiški narkotikai.

– Kaip norėčiau...

Jis pakelia ant grindų numestas kelnes ir kažką ištraukia iš kišenės.

– Apsauginiai visko turi.

– Veskitės mane, pone! – strykteli iš lovos.

Jis pridega jai cigaretę, ji giliai įtraukia ir paduoda atgal, išpūsdama dūmus jam į veidą.

– Viešpatie, pagaliau.

– Senas, geras draugas dopaminas.

– Sveikas sugrįžęs namo, - išsidrebia pintame rūkyklos fotelyje.

– Džiaukis, kol turi.

– Tau būtina viską gadinti?

– Dalis būvimo gudrašikniu. Tokios taisyklės. Ne aš jas kuriu, - paduoda cigaretę atgal.

Telefonas jos kišenėje pradeda ritmingai vibruoti. Ji pasižiūri ir su demonstratyvia panieka nutildo.

– Nujaučia.

– Rimtai?

– O tu jam skambintum spontaniškai antrą nakties?

– Jie visada atsiranda kada per vėlu, - išpučia dūmą.

– Kas – jie?

– Vyrai mano gyvenime.

– Galbūt tu nori, kad jie tokie būtų?

– Kokie?

– Neryžtingi, - paima cigaretę iš jos rankų.

– Nenoriu, negaliu to pakęsti.

– Tuomet kodėl tokius išsirenki?

– Tu kitoks.

– Esu neryžtingiausias žmogus pasaulyje. Tiesiog išmokau tai įveikti.

– Tuomet tu man pasakyk, - pasiima cigaretęatgal.

– Froidas. Santykius kuriame pagal savo tėvus. Nepabėgsi.

– Taip paprasta?

– Mes pernelyg sudvasinam mėsą ir chemiją.

Ji įsikniaubia į telefoną ir virš galvos pakelia ranką, kad jis paduotų cigaretę.

– Vilnius visai mielas, - braukdama per telefono ekraną, - netoli manęs.

– Buvo lietuvių iš Sovietų sąjungos, kurie plaukte bėgo iki Švedijos.

– Atplauktum pas mane?

– Ne.

– A. Baigėsi išminčius, pasirodė tikrasis patinas. Išdulkinai ir pamiršai?

– Tu nori su manimi kažko ilgalaikio?

– Taip.

– Mestum jį dėl manęs?

– Galiu parašyti žinutę dabar pat.

– Tame ir problema.

– Kame?

– Tavo lojalumas. Esi žemame starte mesti vyrą, kuriam tu rūpi.

– Aš jam nerūpiu.

– Tuomet kodėl su juo būni?

– Tiesiog patogu.

– Aš nenoriu būti tas, kurio skambučius tu tildysi vartydama akimis.

– Jeigu norėsi, šitoje situacijoje neatsidursi.

– Jeigu tavo santykiuose kažkas kartojasi, čia ne jie, čia tu.

– Aš galiu keistis – nusibodo taip.

– Tu kalbi apie įpročius, kurie tavyje formavosi pastaruosius 27 metus. Mes žiūrime į 10 metų intensyvaus darbo su savimi. Padarytum tai? Dėl manęs?

– Ką padarytum dėl manęs tu?

– Tu matyt iš labai privilegijuotos šeimos. Jūs žmonės viską matote tik per naudą.

– Kas tame blogo, matyti naudą? - paduoda cigaretęatgal.

– Nauda yra geras pasiteisinimas daryti šūdinus dalykus.

– Kartais reikia tiesiog pasirūpinti savimi.

– Žiūrint kieno sąskaita, - garsiai įkvepia dūmą.

– Jeigu ją nuolat pildysi, neturėsi problemų, - paprašo cigaretės atgal.

– Niekas negali būti atsakingas už tavo ištikimybę išskyrus tave pačią, - išpučia dūmą ir užgesina cigaretę į peleninę.

– Uždominavai jaunesnę ir pažeidžiamesnę. Pasijautei tikru vyru?

– Pasijaučiau saugus.

– Nuo ko?

– Nuo tavęs. Princesė turi iltis.

– O gal tu tiesiog per silpnas jai?

– Visada viskas būna atvirkščiai. Triukšmingiausias kambaryje, mažiausiai savimi pasitiki. Tas, kas atrodo silpniausiai yra pats pavojingiausias. Tu pati nesuvoki koks tai automatinis elgesys. Tu paprašei mano Linkedin – būtent šitos, ne kitos socialinės medijos, tam, kad grįžusi į Malmo galėtum su manimi susirašinėti palei jo nosį ir sakyti, kad tai darbo reikalais. Tu jau buvai suplanavusi savo sekantį nuotykį dar neįpusėjusi kelio iki mano staliuko. Neabejoju, kad Instoj pas tave pilna žinučių iš po storių, kuriuose maivaisi prieš veidrodį. Tu turbūt net esi sureitingavus tuos chatus ir išskaičiavusi visas galimas opcijas. Tu tai darai taip seniai ir taip dažnai, kad jau to nebepastebi.

Ji staigiai pašoka nuo fotelio ir piktai įsižiūri jam į akis.

– Supistas bailys, - sušnypščia.

– Štai kur ji – grobuonė, malonu pagaliau tave pamatyti.

– Nusibodo tavo žaidimai!

–Žaidimai ne pas mane. Čia pas tave kiekvienas veiksmas – su dvigubu dugnu.

– Ką tu man bandai įrodyti?

– Tai, ką tu jauti dabar – pyktis ir neteisybė, tai yra atstūmimas. Lygiai taip pat jautėsi visi, kuriuos atstūmei tu.

– Patys kalti.

– Ką jie tokio padarė, kad būtų nusipelnę paniekos ir serijinės neištikimybės?

– Silpnumas yra didžiausia nuodėmė.

– Tai yra gražus pasiteisinimas. Tuo tarpu, tu pati išsirenki tokius, kurie tave nuvilia. Tu taip paniškai bijai atstūmimo, kad būni tik su pažeidžiamais nevykėliais, kurie tavęs tikrai neišduos. Todėl tu pradedi taip jų nekęsti. Jie yra gyvas priminimas apie tavo baimes ir nepasitikėjimą. Nori herojaus, bet renkiesi liurbį, nes galvoji esanti tik to verta.

Jai per skruostus pradeda riedėti didžiulės ašaros.

– Kas su manimi negerai? - pratrūksta verkti.

– Dabar jau viskas gerai, - apkabina, - tu pripažinai, tai labai daug, dabar galima kažką daryti dėl to.

– 10 metų... - giliau įlenda jam į glėbį.

– Kažkam daugiau, kažkam mažiau, bet apytikriai tiek, - glosto jai galvą.

– Aš negalėsiu, - dar labiau susigūžta.

– Galėsi. Esi karalienės vaikas. Pati nesuvoki kokia esi stipri.

– Padėk man.

– Atleisk, negaliu. Man reikia padėti sau. Mūsų abiejų neišvilksiu. Tu visiškai teisi – per silpnas.

– Negi mane paliksi vieną?, - pasižiūri aukštyn didelėmis, šlapiomis akimis.

– Tu pajėgsi tai padaryti viena.

– O kas jeigu nesikeisiu?

– Atkartosi savo šeimos modelį: visus velkanti matriarchė žmona, liurbis vyras, underachieveris vaikas.

– Aš galiu rinktis kitokius vyrus.

– Negali. Tave traukia tik tie, kurių tu negerbi.

– Tu mane trauki.

– Laiko klausimas, kada ir manęs negerbsi. Tai yra kaip priklausomybė – keiti vyrus, bet visada atsiduri tuose pačiuose santykiuose.

– Ką man daryti?

– Visą vakarą mes apie tai kalbam. Rinkis.

– Ką?

– Nesvarbu ką, tiesiog pasirink ir priimk viską, kas su tuo ateina.

– Kaip tai padaryti?

– Tiesiog daryk ir pasidarys.

– Pasakyk normaliai, ne kaip Instagramo guru.

– Žmonės intuityviai labai gerai nujaučia ką jiems reikia daryti. Populiarioje kultūroje tai nuvalkiota į žemę, bet pasitikėk savo instinktais.

– Aš pasitikiu.

– Tu pasitiki savo protu. Tai ne instinktai. Protas gali meluoti, instinktai – ne.

– Kas jie yra?

– Sunku paaiškinti, tarsi impulsai kūne. Kuo labiau klausysi, tuo geriau suprasi.

– Nežinau ar galiu jais pasitikėti?

– Gali. Jie tave atvedė į šį pokalbį.

– Nepalik manęs, prašau.

– Tai yra saviapgaulė.

– Kas?

– Kad aš būsiu tavo herojus.

– Bet gali juo būti.

– Nebūsiu. Mes esam mėsa ir chemija. Po pusmečio gerieji hormonai baigsis, aš tau nusibosiu, kaip ir visi iki manęs. Dar po pusės metų, tu grįši ten kur pradėjai.

– Kodėl?

– Todėl, kad tik tu pati gali sau padėti.

– Tu man padedi, labai.

– Bandai save įtikinti nesirinkti. Viskas ko tau reikia yra tavyje. Turi tik išmokti prie to prieiti.

– Nepalik manęs taip.

– Nevisai paliksiu. Jaučiu atsakomybę už atidarytą Pandoros skrynią. Jei pasirinksi ir eisi tuo keliu, bus labai juodas laikotarpis. Tu žinosi kada jis ateis. Paskambink man ir aš tave ištrauksiu.

– Per mažai.

– Kai ateis laikas, suprasi kaip tai daug.

– Man skauda.

– Tau dužo širdis. Nemeluosiu, bus sunku. Pyktis ir gėda tave kratys 3 mėnesius mažiausiai.

– Ką man dabar daryti?

– Tiesiog pradėk. Statyk koją už kojos, o visa kita seks iš paskos.

– Dabar bus atsisveikinimas?

– Bijau, kad taip. Bet tu palik mane. Tegu tai būna tavo sprendimas. Išeik kaip priklauso. Kaip karalienė.

– Karalienei reikia karaliaus.

– Taip neveikia. Karūna yra viena.

Ji švelniai priliečia jam žandą.

– Viso gero, - ji pasako laužyta lietuvių kalba.

– Ma’a salama, - jis ironiškai nusišypso.

Ji tyliai sukikena ir nuleidžia galvą.

– Paleidžiu, - atitraukia ranką jam nuo veido.

– Tik neatsisuk, nebandyk pagauti mano atspindžio, jokių paskutinių žvilgsnių. Tiesiog eik į priekį.

– Einu.

Ji delnais nusivalo nubėgusias akis, garsiai šniurkšteli, nusisuka eiti, sustingsta akimirkai, išsitiesia, pakelia aukštyn galvą ir grakščiai pranyksta už automatinių durų.

– Viso gero, karaliene, - jis prisidega sau cigaretę ir lieka stovėti vienas.