Eksperimentas ir Klausimas Auditorijai

Pastaruoju metu vis dažniau randu save rašant grožinius tekstus.

Siužetai patys atsiranda galvoje ir išeina iš manęs.

Galvoju tai vystyti, tik nežinau ar kažkam tai bus įdomu?

Todėl pirma noriu tai aptarti su artimiausiais savo klausytojais.

Klausimas jums: turėčiau šituos eksperimentus tęsti toliau ar palikti tai stalčiui?

Tekstas yra autorių išmonė, visi įvykiai ir žmonės – atsitiktiniai.

– Galima prisėsiu?

– Laisva.

– Tiek daug žmonių, food courte nei vieno tuščio stalelio.

– Konferencijose jie visada tokie. Kitur neišeisi, turėsi susispausti. Maksimizuoja pelną.

– Gal ir gerai, susipažįsti su naujais žmonėmis, – ji nusišypso.

– Gal ir gerai, – jis nusišypso atgal.

– Mano mama mėgsta sakyti, kad atsitiktinės pažintys yra pačios geriausios.

– Ką sakydavo tavo tėvas?

– Nieko įsimintino. Iš kur tu?

– Lietuva.

– A, Ryga!

– Juokinga. Kur dar susidūrei su lietuviais?

– Praeitais metais, projekto susitikime Berlyne, turėjau kambariokę iš Vilniaus.

– Aš iš ten.

- Į svaikača! - pakelia stiklinę.

– Iš kur tu?

– Švedija, Malmo.

– Salam alaikum, pakėlė kavos puodelį.

Ji netikėtai prunkšteli sau į delną ir iškart susinepatogina.

– Ką čia veiki?

– Dirbu Soršui.

– Ir kaip sekasi?

– Homosatanizacija – puikiai, bet čipavimo apimtys krenta – jie žino tiesą. Tu?

– Pristatau savo organizacijos tyrimą.

– Apie?

– Kažkas, kažkas, demokratijos indeksai, bla, bla, bla – man jau nebesvarbu. Tiek jų daug buvo: auganti radikalizacija, atskirtis, pavojus skurdui – niekam neįdomu. Pasaulis dega, o visi per daug susirūpinę Instagramu, kad pakeltų galvas ir apsidairytų kas vyksta aplink.

– Aš esu iš ten, kur žmonės beveik pusę šimtmečio bandė padaryti neįmanoma, kol vieną dieną, grupė aistringų žmonių išsiūbavo blogio imperijos griūtį.

– Manai – įmanoma?

– Nežinau, bet įremi petį į akmenį ir stumi – kas belieka?

– Tu gerai kalbi angliškai.

– O turėčiau kalbėti taip?, – pamėgdžioja Boratą.

– Tu juokingas.

– Tame tarpe.

– Ką veiksi vėliau?

– Grįšiu į viešbutį, dirbsiu, neišlįsdamas iš laptopo, kol vidury nakties mane kūnas išjungs.

– Tavo kūnui reikia kompanijos? – apsuka sruogą apie pirštą – prieš išsijungiant?

– Ar jam reikia, kad man būtų kompanijos? - parodo žvilgsniu į telefoną ant stalo, ekrane ji apsikabinusi besišypsantį vyrą.

– Jam nebūtina visko žinoti.

– Bet ar tikrai jis nežino? Aš esu buvęs kitoje lygties pusėje – visada žinojau.

– Galbūt tu protingesnis?

– Esu buvęs ir dar kitoje pusėje – mes visada išsiduodame.

– Manai?

– Ne pirmas kartas?

– Ne.

– Tikėtina – nujaučia.

– Jeigu aš jam rūpėčiau, bent kažką pasakytų, – piktai gurkšteli kokteilio. Mano mama dar sako, kad vyrams geriausiai sekasi tik nuvilti.

– Protinga moteris, tavo mama.

– Pati protingiausia, apsigynė disertaciją 25-erių, profesorė 30-ties,

– O tavo tėvas?

– Pardavimai.

Ji barškina ledukais stiklinėje.

Jis parodo padavėjui dar po vieną.

– Kodėl sau tai darai?

– Nežinau, tiesiog. Nuobodulys, gal?

– Tu nusivylusi?

– Turbūt.

– Kuo?

– Viskuo: pasauliu, savo darbu, savo partneriu... – norėjo kažką sakyti, bet sustoja.

– Tęsk.

– Nežinau... Savimi?

– Pagaliau.

Tarp jų palinksta padavėjas, palieka naujus gėrimus ir nurenka tuščius indus.

– Ar palengvėjo pripažinus?

– Nežinau, lyg ir taip, bet ir ne visai.

– Nelabai smagu rasti savyje tuštumą, žinau.

– Tu manęs nepažįsti.

– Tu nustebtum, atsigeria kavos.

– Pirmyn – geriausią šūvį, – koketiškai apžioja šiaudelį.

– Tu augai labai tvarkingoje šeimoje. Per tvarkingoje. Daug paslapčių. Vienas iš tavo tėvų negerbė kito. Greičiausiai tavo mama – tėvo. Ji buvo overachieveris, jis – nevykėlis. Tu to turbūt nežinai, bet greičiausiai ten vyko neištikimybė. Tikriausiai tavo tėvas. Matyt tik taip galėjo pažeminti tavo mamą atgal. Visi tavo santykiai yra su vyrais, kurių tu negerbi – čia tavo motinos savybės. Bet tu pati prarandi jų pagarbą nebūdama lojali – visomis prasmėmis – čia tavo tėvas.

– Kaip tu?..

– Man žmonės permatomi. Jeigu moki klausytis, jie viską tau patys apie save pasako.

– Užmuščiau už cigaretę.

– Įėjau į kontaktą su apsauginiais – jie visko turi. Ne tik tabako.

– Eime.

Ji išpučia euforinį dūmą ir atsiremia į skardinį konferencijų salės fasadą.

– Dieve, kaip aš to pasiilgau.

– Jis neleidžia tau rūkyti? – prisidega cigaretę.

– Ne tai, kad neleidžia...

– A, nepritariantys žvilgsniai?

– O taip, – nuryja didelį gurkšnį kokteilio ir susiraukia.

– Kas?

– Aš nežinau ko aš noriu.

– Ko norėdavai anksčiau?

– Nežinau, prasmės? Gražaus gyvenimo, gerų įspūdžių, malonumų.

– O dabar – ne?

– Prasmė? Nebematau. Gyvenimas? Graži, bet nuobodi buržuazinė svajonė, priemiesčio kotedže. Įspūdžiai – nebeįspūdingi. Malonumai – per daug reti, – įsižiūri į degantį cigaretės galą.

– Tu pyksti.

– Taip.

– Kodėl?

– Nes nebenoriu šito.

– Ko?

– Vat viso šito: konferencijų, užduočių, įsipareigojimų, sunkių pokalbių.

– Nori būti kažkieno princesė?

– Ar tai taip blogai?

– Ne. Pasaulis baugina, tu nori saugumo. Viskas normalu.

– Bet?

– Tai yra iliuzija. Tu ieškai herojaus, kuris tave išgelbėtų ir padarytų princese. Tai nėra tikra. Niekas negali išspręsti tavo problemų už tave.

– Kokios mano problemos?

– Baimė. Tu nesi princesė. Esi karalienė. Savo mamos vaikas. Tiesiog bijai atsakomybės, kuri ateina su karūna.

– Nori manęs?

– Noriu.

– Tuomet pasiimk.

– Ne.

– Kodėl?

– Dabar būtų sunku ištrūkti. Bet svarbiausia – aš nesu tavo kontrolėje.

– Bet šiaip galėtum?

– Galėčiau.

– O mano partneris? Baigėsi visas vyriškas solidarumas?

– Jo nuoširdžiai gaila. Neturėtum jam to daryti. Turėtum būti atvira kas su tavimi vyksta ir nekartoti savo tėvų klaidų. Bet būkim realistai – jis pasmerktas šį vakarą. Jei ne aš, tai kažkas kitas. Dar prieš atsisėsdama prie manęs, turėjai planą B, C ir D.

– Kaip sekasi būti tokiu gudrašikniu?

– Puikiai, kaip matai, – išpučia paskutinį dūmą ir sprigtu žiebia nuorūką kažkur tolyn į naktį.

– Ką man daryti?

– Rinkis.

– Iš ko?

– Šiąnakt tu būsi princesė, ar karalienė?

– O ką, jeigu negaliu?

– Vadinasi, jau pasirinkai, tik nenori pripažinti.

– Mes gyvenam tam pačiam viešbutyje, mačiau tave per pusryčius.

– Aš tave irgi pastebėjau.

– Palydėsi?

– Atleisk, manęs dar laukia žmonės.

– Koks tavo Linkedin?

– Duok savo telefoną, - suranda save jame ir paduoda atgal.

– Išeitum vakare parūkyti?

– Jeigu parūpinsi cigaretes.

– Sutarta.

Jis petimi pastumia sunkias tarnybines duris į konferencijos šurmulį ir galva parodo vidun.